Nuo mokyklos gimimo iki dabar: 35-eri metai darbo kuriant Gabijos gimnazijos gyvenimą

1. Kas, Jūsų akimis, labiausiai pasikeitė gimnazijoje per tuos 35-ius metus?

Dalia Bražinskienė:

Kai galvoju apie pokyčius, turiu omenyje tris aspektus – pastatą, mokymo priemones ir žmones. Gimnazijos pastatas tikrai nebuvo toks, kaip dabar. Nei savo vidumi, nei išore. Smagu, kad pastatas renovuotas ir žiemą nebereikia rengtis šiltais megztiniais šaltukui lendant pro langus. Kiekvieną dieną darbe džiaugiuosi tokiu jaukumu koridoriuose, už kurį nuoširdžiai dėkoju visiems, kurie šį grožį puoselėja. Mokinių darbai ir tada, ir dabar yra labai originalūs. Gera susitikti su kolegomis atsinaujinusiame mokytojų kambaryje, kai pertraukų metu jis prisipildo šurmulio ir juoko. Smagu, kad mums reikia tokio bendravimo. Be mokinių nebūtų ir mokytojų. Mes visi pasikeitėme. Įgijome bendravimo laisvės, atsirado didelės galimybės rinktis mokymo priemones ir metodus ir, be abejo, itin svarbus pokytis – moderniųjų technologijų atsiradimas. Dabar jau neįsivaizduoju savo pamokos be išmaniosios lentos, dokumentų kameros, mobiliųjų telefonų, nekalbant apie kompiuterius. Mokykla, kaip ir gyvenimas, yra kintantis dalykas, nes keičiasi laikmetis, sistema, atsiranda naujų išradimų.

Jūratė Košienė:

Mokyklos jubiliejus – tai gera proga atsigręžti atgal ir pasidžiaugti pasiekimais. Mokykla per tuos 35-erius metus išaugo ir subrendo nuo pradinuko iki gimnazisto. Įsimintiniausias momentas buvo, kada iš 62-osios vidurinės mokyklos tapome gimnazija.

2. Kas nulėmė, kad šioje mokykloje išdirbote taip ilgai?

Dalia Bražinskienė:

Mokytojo profesija. Kiekvienas mūsų turi pasirinkimą, ką veikti gyvenime. Baigiau Vilniaus valstybinį universitetą, įgijau romanų-germanų kalbų filologo specialybę. Labai norėjau dirbti mokykloje, bet sovietmečiu mūsų, anglų kalbos mokytojų, buvo perteklius. Todėl, kai 1989 m. atsidarė Gabijos gimnazija (tada ji vadinosi Vilniaus 62-oji vidurinė mokykla), labai apsidžiaugiau, kad atsirado galimybė dirbti. Džiaugiuosi ir savo mokinių dėmesiu mano dalykui, jų nuoširdžiu bendradarbiavimu ir savo pačios nebaime būti savimi pamokose. Ačiū Jums! Esu dėl Jūsų. Visą laiką jaučiu administracijos ir kolegų palaikymą ir bendrystę. Man tai yra labai svarbu.

Jūratė Košienė:

Išdirbti tiek metų vienoje mokykloje padėjo puikus kolektyvas (gal todėl niekaip negaliu su juo išsiskirti), be to, esu pastovus žmogus.

3. Jei galėtumėte pakeisti kurį nors vieną dalyką gimnazijoje, kas tai būtų?

Dalia Bražinskienė:

Jeigu žmogui yra blogai, jis nori ką nors keisti. Niekada negalvojau, ką norėčiau pakeisti, nes, tikriausiai, man nieko netrūksta.

Jūratė Košienė:

Labai norėtųsi, kad gimnazija būtų nuo pradinuko iki dvyliktoko, nes mažiesiems vyresnieji yra autoritetas, pavyzdys. Tai akivaizdžiai matydavosi bendrų koncertų metu.

4. Du–trys geriausi dalykai gimnazijoje?

Dalia Bražinskienė:

Anglų kalbos kabinetas nr. 220 su mokiniais.

Pasitikėjimas mokytojais.

Gabijos gimnazijos žmonės.

Jūratė Košienė:

Naujoji bibliotekos skaitykla, kurioje mokiniai susirenka ne tik mokytis, bet ir žaisti šachmatais ar šaškėmis, spalvinti mandalas ir pabendrauti.

5. Jūsų palinkėjimas Gabijos bendruomenei.

Dalia Bražinskienė:

Ko norėčiau palinkėti? Draugo. Bet tikro. „Draugai tik tie, kurie, laikydamiesi vienos virvės, bendromis pastangomis kopia į kalno viršūnę ir šiame kelyje suartėja.“ (A. de Sent Egziuperi) Kūrybiškumo. „Kurti – tai pastatyti kitą ten, iš kur jis matytų pasaulį tokį, kokį nori matyti, o ne siūlyti jam naują pasaulį.“ (A. de Sent Egziuperi) Iki malonių susitikimų.

Jūratė Košienė:

Gimnazijos bendruomenei linkiu daug nuostabių akimirkų, ilgai išliekančių atmintyje, saugoti ir vertinti tai, ką turime, ir daryti tai, kas svarbiausia, žinant, kad kiekvienas žingsnis priartina prie tikslo.