Gabijos gimnazija – buvusių mokinių akimis

1. Su kuo Jums pirmiausia asocijuojasi Gabijos gimnazija?

Linas Kojala, politologas, VU TSPMI dėstytojas, Rytų Europos studijų centro direktorius:

Gabijos gimnazijoje praleidau visus dvylika metų, nuo pirmos iki paskutinės klasės. Tad tai – labai svarbus mano gyvenimo etapas, kurį žymėjo asmeninis augimas ir tobulėjimas, puikūs draugai, popamokinė veikla (nuo šokių repeticijų ir kelionių pasirodymams Lietuvoje bei užsienyje iki atstovavimo mokyklos krepšinio ir futbolo rinktinėms). Taip pat svarbi to etapo dalis – mokytojai ir visas personalas, kuriuos visada malonu prisiminti. Džiaugiuosi, kad jau pradėjęs profesinį kelią keliskart buvau pakviestas sugrįžti į mokyklą ir pabendrauti su moksleiviais. Smagu matyti pozityvius pokyčius – gražėjančią aplinką, iškilusį naują mokyklos pastatą.

Mantas Žmuidinavičius-Wizard, iliuzionistas, tarptautinių konkursų laureatas:

Man pasisekė, nes ne visiems tik geri įspūdžiai lieka baigus mokyklą :) Aš visgi turiu daug šiltų ir smagių prisiminimų apie mokyklą. Gabijos gimnazija tuo metu man atrodė išskirtinė ir ypatinga mokykla, greičiausiai taip ir buvo. Vilniuje buvo gerai žinomas Gabijos gimnazijos vardas. Turėjome puikius, įdomius mokytojus, gavome kokybiškų žinių, o aš gavau, kas man buvo svarbiausia, – galimybę kurti, laisvai reikštis ir turėti erdvę savo talento paieškoms.

Margiris Normantas, krepšininkas, žaidžiantis Vilniaus „Ryto“ komandoje:

Gimnazija asocijuojasi su Pašilaičių rajonu, kuriame užaugau ir leidau laiką, taip pat su ketveriais nuostabiais metais mokykloje, kurioje mokiausi ir brendau kaip žmogus. Ir dar, aišku, asocijuojasi su reikliais mokytojais.

Jeronimas Milius, dainininkas:

Žinoma, kad Gabijos gimnazija man asocijuojasi su vaikyste ir paauglyste, mat visus 12 metų mokiausi šioje mokykloje. Tiek mokykloje, tiek jos apylinkėse praleista labai daug laiko, daug visko patirta, tad tai – tarsi antri tėvų namai.

Juozas Ališauskas, aktorius, teatro mokytojas:

Gabija asocijuojasi su žmonėmis, su kuriais mokiausi. Bendravau su daugybe žmonių, džiaugiuosi, kad taip įvyko, dabar gera juos visus prisiminti – visi tokie skirtingi, saviti, kiekvienas kuo nors kitoks.

2. Kokia pati įsimintiniausia diena / įvykis iš gimnazijos laikų?

Linas Kojala:

6 Tokių – apstu, ir didžioji dalis labai malonūs. Bet šią akimirką pagalvojau apie pačią pirmą Rugsėjo 1-ąją, kuomet nedrąsiai žengiau per mokyklos slenkstį. Buvo neramu, beveik nieko čia nežinojau ir nepažinojau. Eidamas į klasę pradėjau kalbėtis su vienu berniuku ir po truputį įsidrąsinau.

Su juo esame puikūs bičiuliai iki pat šios dienos ir abu atsimename tą epizodą, kuomet pirmą kartą susitikome. Smagu pagalvojus, kad draugystė gali būti tokia tvirta ir ilga.

Mantas Žmuidinavičius-Wizard:

Man įsimintiniausias vienas pirmųjų mano magijos pasirodymų Gabijos gimnazijos scenoje. Tad čia, Gabijos gimnazijos scenoje, kaip dažnai juokauju, prasidėjo mano magiška karjera. Pasirodymas buvo Mokytojų dienos proga ir tą kartą sulaukiau nuostabios žiūrovų (daugiausia mokytojų) reakcijos. Tai mane labai pradžiugino ir įkvėpė, buvo man, dar vaikui, lyg ženklas, kad einu teisingu keliu.

Margiris Normantas:

Gal labiausiai įsiminė momentas, kai su gerais draugais atėjome mokytis į pirmąją gimnazijos klasę. Tas „prirašymas“/pakrikštijimas, susipažinimas su mokytojais ir klasės draugais. Daug gerų prisiminimų, bet šitas kažkaip užstrigo. Taip pat verta paminėti, kaip tapome Vilniaus miesto čempionais krepšinio čempionate.

Jeronimas Milius:

Įsimintiniausios dienos neįvardinčiau, bet pamenu, kad nuolat mokykloje vykdavo įvairūs renginiai, koncertai ir visada būdavo suteikiama erdvė ir sąlygos muzikuoti bet kam, kas tik rodydavo iniciatyvą, o tai išugdė nemažai meniškų sielų ateičiai. Dar pamenu, kad mokytojai suorganizuodavo netikėtas aplinkos tvarkymo akcijas (kai dar tikrai nebuvo jokių „Darom“ iniciatyvų), įstrigo, kaip surinkome labai daug šiukšlių šalia esančiame miškelyje bei koks fantastiškas jausmas buvo matant rezultatą. Būtent tas „gero darbo“ pajautimas įsišaknijo visam gyvenimui.

Juozas Ališauskas:

Šimtadienio pasirodymas. Svajojau stoti į vaidybą, po Šimtadienio pasirodymo visi labai gyrė, todėl įgavau pasitikėjimo savo pasirinkimu ir svajone.

3. Kaip manote, kokią įtaką gimnazija padarė Jūsų tolimesniam gyvenimo keliui?

Linas Kojala:

Be abejo, didžiulę. Pamatas, į kurį galėjau atsispirti vėlesnėse studijose, karjeroje, buvo didele dalimi paklotas mokykloje. Atsimenu ir epizodą, kuris padėjo studijoms pasirinkti būtent politikos mokslus.

Vieną dieną, kuomet buvau vienuoliktokas, buvau iš pamokos pakviestas pas direktorės pavaduotoją. Nustebau – eidamas į kabinetą spėjau apmąstyti, ką gi tokio blogo padariau. O pasirodo, mane ir dar vieną moksleivį pakvietė atstovauti Vilniaus miestui susitikimuose su politikais. Vykome į Seimą, Vyriausybę, Prezidentūrą. Paskutinė stotelė buvo būtent Prezidentūra.

Buvo vakaras. Kartu su dar keliolika moksleivių iš visos Lietuvos manėme, kad turėsime progą pamatyti šio įspūdingo pastato vidų, galbūt pabendrauti su Prezidento atstovais. O nutiko taip, jog mus priėmė pats tuometinis Prezidentas Valdas Adamkus.

Nors buvo vėlu, o Prezidentas buvo ką tik grįžęs iš vizito užsienyje ir pavargęs, praleido su mumis 7 gerą valandą, su visais nusifotografavo, dalijo autografus. Man toks orus ir pagarbus bendravimas paliko neišdildomą įspūdį. Nutariau, kad noriu stoti į politikos mokslus ir geriau suvokti, kas yra Prezidentas, kaip veikia kitos institucijos, ką reiškia tarptautiniai santykiai. Be galo džiaugiuosi, jog su Prezidentu užsimezgė draugystė – iki šiol dažnai pabendraujame. Ne kartą iš Prezidento sulaukiau patarimų, kurie padėjo teisingai pasirinkti.

Mantas Žmuidinavičius-Wizard:

Gimnazija padarė neabejotinai didelę įtaką mano keliui. Su kai kuriais mokytojais ir dabar palaikau ryšius. Kai kurie mano klasės draugai ir dabar yra mano artimiausių draugų sąraše. Tos mokyklos patirtys ir mokykloje sutikti žmonės gali lydėti visą gyvenimą – ir gyvai, ir prisiminimuose.

Margiris Normantas:

Manau, tas mokytojų sveikas spaudimas, reiklumas padėjo brandai. Atsakomybės jausmas susiformavo būtent čia, Gabijos gimnazijoje. Taip pat čia atsirado gerų draugų, kurie lydi mane gyvenime ir dabar.

Jeronimas Milius:

Anksčiau jau minėtos gimnazijoje suteiktos sąlygos norintiems muzikuoti mane irgi įpainiojo į muzikinį kelią ir tik dėl čia susikūrusios draugų grupės aš mėgaujuosi scena šiandien. Juozas Ališauskas: Įtakos turėjo Šimtadienio pasirodymas (plačiau – ankstesniame atsakyme į klausimą).

Juozas Ališauskas:

Įtakos turėjo Šimtadienio pasirodymas (plačiau – ankstesniame atsakyme į klausimą).

4. Kokių dalykų pamokos turėjo daugiausia įtakos Jūsų karjeros pasirinkimui?

Linas Kojala:

Tikriausiai visos pamokos turėjo įtakos po truputį, nes išsilavinęs žmogus turi suvokti esminius visų svarbiausių sričių principus. Visgi man arčiausiai širdies kurį laiką buvo matematika, dalyvaudavau ir olimpiadose. Vėliau, artėjant pasirinkimams, ką mokysiuosi A lygiu, – istorija, anglų kalba, lietuvių kalba. Tuo metu jau supratau, kad rinksiuosi socialinių arba humanitarinių mokslų kryptį, tik iki susitikimo su Prezidentu Adamkumi nebuvau tikras, ką konkrečiai. Po susitikimo abejonių neliko. Tiesa, vėliau studijavau ir verslą, tad manau, kad man buvo įskiepytas ir noras nuolatos tobulėti.

Mantas Žmuidinavičius-Wizard:

Ne tik pamokos, bet ir mokytojai turėjo daug įtakos. Žinoma, dramos būrelis buvo pirmųjų scenos pamokų erdvė. Taip pat turėjau nuostabią auklėtoją Ireną Kusaitę, su ja iki šiol bendraujame, iki šiol jaučiu jos šilumą ir palaikymą. Man daug davė lietuvių kalbos, istorijos pamokos – visada buvau humanitaras iš prigimties. Bet ir tiksliųjų dalykų mokytojai sugebėdavo padėti man įveikti tas disciplinas ir tuo džiaugiuosi.

Margiris Normantas:

Gal krepšinio srityje pamokos ir nepadėjo, bet to gyvenimiško atkaklumo ir nuožmumo mokykla tikrai išmokė. Verta paminėti, kad patiko daug pamokų – istorija, geografija, lietuvių kalba (mokytoja R. Leleivienė). Tai tikrai padėjo gaudytis aplinkoje.

Jeronimas Milius:

Mėgstami dalykai įtakos mano karjerai nepadarė. Man tikrai patiko ir puikiai sekėsi matematika, biologija. Manau, labai naudinga buvo gimnazijos vidurkio sistema (man rodos, tuomet galėjo mokytis ne ma8 žesnį nei 7,4 balų vidurkį turintys mokiniai) bei kaspusmetinis egzaminavimas, nes tai kūrė visiems sveiką konkurenciją ir norą pasitempti. Noras būti geresniam nei kiti ir sveika konkurencija labai praverčia ir tolimesniame gyvenime.

Juozas Ališauskas:

Pamokos įtakos nelabai turėjo.

5. Ar ko nors pasiilgstate iš gimnazijos laikų?

Linas Kojala:

Tuo metu to turbūt nesuvokiau, bet tai buvo laikotarpis be didelių rūpesčių – žinoma, reikėjo mokytis, būdavo ir streso, nemalonesnių epizodų. Visgi iš esmės mokykloje jaučiausi puikiai, ypač dėl draugų, kurie mane supo, gausybės veiklų. Tad mėgavausi tuo laikotarpiu. Vėlesni gyvenimo etapai yra labiau įpareigojantys. Todėl ir raginu moksleivius netinginiauti – augti, tobulėti, skaityti knygas, nes pasiteisinimų ateityje, kodėl visam tam lieka mažai laiko, tikrai bus daugiau nei mokyklos metais.

Mantas Žmuidinavičius-Wizard:

Pasiilgstu to stebuklingo jausmo, kad viskas dar tik prieš akis. Laikas iš tiesų yra didelė vertybė. Kartais pasiilgstu kai kurių pamokų, žmonių ar keleto skanių bandelių valgykloje per pertraukas. Ir, žinoma, fantastiškų Gabijos renginių, to nenusakomo jaudulio prieš juos.

Margiris Normantas:

Pasiilgstu bendravimo su bedraklasiais, draugais, bet paties gimnazijos suolo gal nelabai...

Jeronimas Milius:

Ilgiuosi nerūpestingų vakarėlių ir „plotų“ pas draugus :))))

Juozas Ališauskas:

Galbūt pasigendu tos kasdienybės, kada dauguma žmonių tavo aplinkoje myli gyvenimą ir iš nieko sugeba prisigalvoti visokių įdomių nesąmonių. Mano dabartiniame gyvenimo etape visi labai rimti, tiesiog dirba ir eina miegoti.

6. Ar vis dar bendraujate su savo bendraklasiais, mokytojais?

Linas Kojala:

Didžioji dalis mano geriausių ir artimiausių draugų yra iš mokyklos laikų. Su kai kuriais, kaip ir pasakojau, esu pažįstamas nuo pirmos klasės, su kitais susipažinome 5–7 mokymosi metais.

Mane tai labai džiugina – kartu išgyvenome daugybę skirtingų gyvenimo etapų, patyrėme dilemų ir problemų, stojome į universitetus bei kūrėme šeimas, tačiau ryšys išliko. Yra klasės draugų, su kuriais susirašome praktiškai kasdien. Tai – tikra draugystė, kurią branginu. Bet malonu netikėtai susitikti ir su kitais buvusiais bendramoksliais, su kuriais neliko artimo ryšio – pasidalijame prisiminimais, pasijuokiame.

Taip pat susirašome su keliais mokytojais – nors ne visi mokytojai tebedirba, ryšys išliko.

Mantas Žmuidinavičius-Wizard:

Bendrauju ir jaučiu buvusių mokytojų nuolatinį palaikymą. Jaučiu didelę pagarbą mokytojo profesijai ir taip buvo visados. Turėjau laimę sutikti puikius mokytojus, kurie ir patys kaip asmenybės man buvo pavyzdys, ir prisidėjo formuojantis mano asmenybei. Džiaugiuosi ir jų palaikymu, kurio sulaukdavau, kai tik pradėjau savo, kaip artisto, kelią. Gabijos gimnazijos salėje vyko pirmieji mano pasirodymai, lankiau dramos būrelį, turėjau erdvės vaidinti, kurti, ieškoti ir reikšti save. Ir tik dabar suprantu, kaip svarbu turėti tokią galimybę, kiek talentų užgęsta neturėdami šviesaus palaikymo.

Jeronimas Milius:

Taip, išlaikome ryšį, ypač gera susitikti su savo 1–8 klasių draugais, nes jie tarsi broliai ir sesės, su kuriais augome, mokėjome mintinai vieni kitų telefonų numerius, adresus ir t.t. Didelis džiaugmas, kad kasmetiniuose susitikimuose dalyvauja ir mūsų pradinių klasių mokytoja, ir pagrindinės mokyklos auklėtoja! Patikėkit, kaskart būna labai daug juoko ir neišsemiamų prisiminimų...

Juozas Ališauskas:

Reguliariai bendrauju su dviem žmonėmis iš savo klasės, su mokytojais visada pakalbame atsitiktinai susitikę gatvėje.

7. Gal norėtumėte ko nors palinkėti gimnazijai jos 35-erių metų gimtadienio proga?

Linas Kojala:

Prof. Leonidas Donskis, kurio netekome prieš keliolika metų, yra sakęs, kad gyvenimas – tai nuolatinis savęs koregavimas, ypač, kai kalbame apie mąstantį žmogų. Manau, kad ši mintis tinka ir mokyklai: ji stovi ant tvirto pamato tam, kad įgyvendintų nekintančią misiją skleisti žinias ir ugdyti mąstantį žmogų. Visgi taip pat mokykla turi rasti būdą keistis, prisitaikyti prie kintančio gyvenimo konteksto ir išlaviruoti iššūkių akivaizdoje. Neabejoju, kad ši sukaktis bus proga įvertinti tai, kas buvo padaryta ir kas laukia ateityje. Linkiu, kad pasirinkimai būtų sėkmingi.

Mantas Žmuidinavičius-Wizard:

Didžiausios gyvenimo pamokos ne tik pamokose vyksta, bet ir pertraukų metu, ne tik klasėse, bet ir koridoriuose. Ten mes mokomės bendrauti, gerbti, priimti, suprasti. Linkiu visai gimnazijos bendruomenei priimti ne tik mokslo, bet ir gyvenimo pamokas, naujų patirčių ir mažų, bet tikrų gyvenimo stebuklų, drąsos būti savimi.

Margiris Normantas:

Norėčiau palinkėti kuo daugiau gabių, protingų, sąžiningų mokinių mokslo ir kitose srityse. Aukštų reitingų, daug šimtukų egzaminų pabaigoje. Ir, aišku, aukštų sporto pasiekimų. Linkėjimai mano auklėtojoms, kūno kultūros mokytojoms ir lietuvių kalbos mokytojai.

Jeronimas Milius:

Pamenu, kad Gabijos gimnazija visuomet buvo orientuota į kokybę ir buvo nuolat reitinguojama tikrai aukštai, tad labai linkiu išlaikyti kokybės vertybinę skalę, reiklumą ir žmogiškumo puoselėjimą. Ir dar – labai linkiu skatinti, raginti, padėti meniškoms (bei dar nežinančioms, kad jos tokios yra) sieloms atsiskleisti ir kurti savo talentus, kaip mano laikais.

Juozas Ališauskas:

Ne. Tikiu, kad ši mokykla viską jau turi.